I dream for a living

2011-09-10T02:52:00.001+03:00

Niekad nemaniau, kad būsiu tokia nelaiminga. Niekada nesakyk niekada.

2011-09-06T04:39:00.002+03:00

Nu ir ką, ir nieko. Man tik labai įdomu kaip aš sau dar galo nepasidariau. Vis gi metai laiko jau kaip aš save taip po truputį dvasiškai marinu ir visaip kitaip niekinu. Ot tai pasigyriau. Liūdna. Ir vis tik liūdniau ir liūdniau. Ir kada man ta kantrybė trūks?! O dabar va sugalvojau, kad gal reik jau pagaliau apsispręsti ar aš noriu visai save į kapus nuvaryt, ar ne. Nes taip dabar ant tokios ribos balansuoju, bet kiek gi galima. Negalima, nu.

Gniaužia kvapą, kad, rodos, norisi visus vidurius išvemti. Kodėl aš negaliu būt tokia nuobodžiai normali, kaip visi? Miau.

2011-08-06T03:33:00.002+03:00

Man siaubingai baisu, nes nieko nėra. Nieko, visiškai nieko, su kuom galėčiau dabar pasikalbėti. Bet juk niekas ir neturėtų būti, tiesa? Niekas neturi jausti atsakomybės. Žudytis aš nenoriu. Aš vis dar noriu būti išgelbėta, bet kur tau.. Sakau, velniop, bet apsisukus paleidžiu sau kraujus. Net ir to nesugebu žmoniškai padaryti. Kaip kokia paauglė, dievaži.

Aš nebegaliu. Ne-be-ga-liu. Žinau- kvailelė, bet kiek galima. Ryte prabusiu ir vėl paskęsiu rutinoje. Nenoriu prabusti. Bent kurį laiką. Net galvojau pati sau išsikviesti greitąją, na, kad išgelbėtų, bet net mano venų nesimato šitaip akis užsipylus, tai kokia prasmė. Galiu nebent nusigert iki sąmonės netekimo, bet kokia iš to nauda. Norisi palikti kažkokias žymes. Kad gailėčiausi? Jau dabar gailiuosi, tai nė kiek nepadeda. Man trūksta drąsos. Trūksta daug ko. Visko. Niekada nėra gana, niekada nepakanka. Velniop.

Dar suvokiu, kad manęs tokios niekas ir negali mylėti, bet vistiek. Vistiek susižalosiu, nesvarbu, kad jau ir dabar aplinkiniams sunku žiūrėti. Ir kam aš tokia reikalinga. Visiška nevykėlė, nieko, visiškai nieko nesugebu padaryti gerai.

Mano terapiją nukėlę dar dviem savaitėm. Kažin kiek dar tversiu. Lyg ir viskas gerai, lyg ir galima buvo susigyvent. Dabar nebegaliu. Jau kiek kartų kartojau, bet kuo toliau- tuo labiau.

Laukia butelis vyno. Iš tiesų tai du. O jei ryte atsibusiu savo lovoj- keturiolika valandų darbe. jei gatvėj- velniai žino kas laukia tada. Bet aš bijau. Bijau, kad nesugebėsiu.

Pati kalta. Pati.

Viskas bus gerai.

2011-01-12T17:49:00.004+02:00

"Mėlyni vartai, mėlyni vartai.."- kartojau mintyse, kad netyčiom nepraeičiau pro šalį. Tik įėjus į kiemą pasijutau keistai, o prieš atidarydama duris sudvėjojau- ar tikrai turiu įsiminti kelią vedantį link šių blankiai žydrų durų? Kiliminė danga, židinys, blizgūs senoviniai šviestuvai, sienos nukabinėtos vintage paveikslėliais, servetėlės, kavos servizai ir taip toliau. Du aukštai pilni pastelinių daiktų, kvapų ir šviesų tarsi ten metų metus tos kelios vidutinio amžiaus moterys ne tik gydo bet ir gyvena.

- So..
- I'm fine. I've been feeling great for the past week and I think I am happy.
- What about..
- Oh it's not bothering me anymore.
- Are you sure you're okay?

Ir dar galybė klausimų ir mano sausų atsakymų, kad tik patikėtų, jog nesu aš trenkta, nesu, dievaži. Bet iš manęs aktorė prasta. Jau po dešimties minučių tokio nevykusio teatro pratrūkau. Toliau gal dešimt, gal penkiolika, gal.. matyt tiesiog nustojau skaičiuoti, kiek minučių truko mano isteriška rauda. Ir negalėjau nieko padaryti. Tarsi kažkoks ilgesys užgniaužė kvapą, dusino.

- Well, I think it's quite obvious that you're not okay, my dear. I hope you understand that you will have to come back again, yeah?

Čia turbūt kaip tyčia prieš kelias dienas net sapnavau, kad vis dėlto įtikino mane. Įtikino ir uždarė. Savanoriškai atseit.

Man labai baisu.
Kartais atrodo, kad kuo man blogiau, tuo mažiau visiems rūpi ir tuo labiau man jų visų reikia. Daug labiau nei jiems reikia manęs.

2011-01-06T05:37:00.003+02:00

"No one is going to save you. No one gives a fuck"- va, taip trumpai ir aiškiai man išdėstė. Fair enough. O ir man pačiai pradeda atrodyti, kad.. užmerk akis užmerk akis užmerk.
Įdomu, koks mano gyvenimas būtų dabar, jei praeityje būčiau pasielgusi kitaip?

Labai sudėtinga viskas, kuomet man meilėje prisipažįsta vyrai, kuriem naujaučiu jokio potraukio. Ir mūsų nesieja niekas, tik gėdingos jų paslaptys, kuriomis jaučiuosi įžūliai apkrauta. Aš nesiskundžiu, nes turėti tam tikras vyrų paslaptis tik sau pačiai yra net gi visai malonu. Kita vertus, jų nepatogūs žvilgsniai, akims prablaivėjus, su laiku ima kiek dirginti.
Vieną jų vakar laikiau glėbyje iki pat paryčių. Nes aš juk gera ir maloni. Nes aš labai labai norėjau suprasti ką tokio jis manyje mato. Girdžiau (o gal gydžiau?) jį degtine, kad nuskandinti šitus klaidingus jausmus man, nors žinau, kad manęs vistiek norės ir lauks. Lygiai taip, kaip aš dabar noriu ir laukiu to idioto, kuris nebenori manęs gelbėt, kuriam akivaizdžiai esu per gera.

Lūpas nukramčiau iki mėlynumo. "You are fine, believe me. You are fine." Dažnai pasižiūriu į savo rankas ir užsimanau jų lieknesnių ir grakštesnių. Tarsi taip jos taptų pilnesnės meilės ir rūpesčio. Skaičiuoju ne tik lūpų mėlynes- rankų ir kojų taip pat, prisimenant sekmadienio naktį. Jei jis prievartauja labai prašydamas pasiduoti, juk nesiskaito, tiesa? Ir kodėl kodėl kodėl visuomet į tokias situacijas patenku aš? Kodėl aš leidžiuosi? Kodėl nesipriešinu pakankamai? Kodėl net nebenoriu priešintis? Kodėl atleidžiu? Jei tai būtų kieno nors kito gyvenimas, sakyčiau- dievaži, kaip baisu, kur šios mergaitės savigarba?! O dabar tiesiog įtikinu save, jog viskas tik susisapnavo ir toliau tikiuosi, kad jis vis dėlto įvertins, kokia nuostabi jam galiu būti.

2011-01-01T04:30:00.002+02:00

c'mon, please put your socks on.- pusiau juokais. Ir visai ne todėl, kad jam nepatinka mano pėdos. Tos kojinės virš kelių, pridengia mano bjauriai sužalotas blauzdas, į kurias berniukui sunku žiūrėti. Jis manęs neteisia, nekomentuoja, kaip jam nesmagu, kaip negražiai atrodo. Akys nemato - širdies neskauda. Gal ir tiesa, nes sunku jam atsipalaiduoti matant, kokia esu sau negailestinga. Prašė nustot, bet man nė kiek neįdomu paklusti iš pirmo karto. Jei dar kartą- pagalvosiu. Jei ne, vadinasi ne tiek jam ir rūpi. O aš juk žinau, kad nerūpi.

Baisiausia, kad imu norėti žalotis vis labiau. Riešų neliečiu, jie- gardžiausias kąsnelis pabaigai. Galvoju apie tokias vietas, kurių pridengti nesugebėsiu. Visuomet maniau, kad veidas liks neliečiamas, o dabar jau nebežinau, nes negaliu nukreipti savo minčių nuo jo.

Prisegamos kojinės, margos suknelės ir šviesios garbanos- kokia lėlyte tapau, dievaži! Todėl veido liesti negalima, bet norisi. Taip stipriai, tarsi tai kažką keistų, tarsi pasijusčiau žymiai geriau ir viskas aplink ištirpų. Aš tenoriu būti besvorė. Iš toli atrodyti tarsi vaiduoklis. Sukelti abejones.

Tarsi jiems rūpėtų. O aš juk žinau, kad nerūpi.

2010-12-03T18:06:00.003+02:00

Atsibudau, nes jis sėdėjo šalia, ant lovos krašto. Kažką sumurmėjo, rankoje laikydamas telefoną, nusišypsojo ta nuostabia šypsena, lyg nieko blogo niekada neįvyko, ir išėjo. Už durų- juokas ir, ir..
"Nemylėk tu jo, nemylėk" -man sako. Ir nemyliu. Ilgiuosi to, ką jis man primena. Neteisinga taip, bet gyvenimas juk ir yra neteisingas.

Bet, manau, laikas ir šitoj istorijoj braukti brūkšnį, nes tokiais atsiminimais juk amžinai negyvensiu. Nes pasiduodu. Lengviau yra susirasti naują auką. Nieko nenutuokiantis jaunuolis, dar nežino, kad tai aš jį pasirinkau tam, kad jis išgelbėtų mane nuo visiško susinaikinimo šiame niūraus granito mieste.
Anądien padaugino. Susikrimtęs apkabino, kone atsiklaupęs maldavo, kad tik aš nustočiau taip save žalot, kad tik galiausiai neprarasčiau sveiko proto. Bet netikiu nei vienu žodeliu. Netikiu nors tu ką. Negaliu. Matyt nepakankamai dar noriu. Jis žiūrėjo į mane tom mielom akim, kurios niekada nėra mačiusios vaivorykštės (ir niekada nepamatys) ir kurios paslapčiom spėlioja, kokios spalvos yra mano akys. Žinau, kad būtų pasakęs daugybę dalykų, nuo kurių pasijusčiau geriau, bet tylėjo. Ir aš jaučiausi klaikiai, tarsi būčiau siaubingai nusikaltus. O jis tik tyliai žiūrėjo.

Tik dabar susimąsčiau, ir ką gi aš su visais šitais randais darysiu? Kokias istorijas pasakosiu? Kiek dar aš juos slėpsiu/ viešinsiu/ sureikšminsiu? Kokių stebuklų aš tikiuosi?

Žinau, kad tai, kas vyksta mano gyvenime yra mano pačios kaltė ir niekam kitam atsakomybės suversti negaliu. Žinau, kad visa tai neverta mano ašarų, bet tai dar nereiškia, kad aš nustosiu jas lieti. And I will never be good enough for anyone and that really scares me. But it's fair enough because life is not fair.

2010-11-26T00:54:00.001+02:00

Vėl įskaudino, net nespėjęs grįžti. Prireikė gan nemažai laiko jam, kad atsiprašytų. Ir visiškai, visiškai nenuostabu. Pripratau. Kažkaip sugebėjau tvardytis, kol jis laikė mane. "I'm gonna let you go if you want." Suklydo. O dabar aplink mane viskas griūva. Skyla į mažytes šukes.

Aš vis dar jo noriu. Kodėl jis toks gražus? Ir kur jo dievai? Kur tie prakeikti dievai, kuriais tiki šis gražus veidelis? Į ką žiūrį tos apsiblaususios akys, kuomet nieko, visiškai nieko aplink nėra? Ištiesiu kojas ant jo pečių ir stebiu jį žudant. Jis tik keikiasi ir mojuoja kumščiais. Atsisuks, nusišypsos karts nuo karto, augins mano norą surišti jam rankas ir išdurti akis.

Kokia iš tiesų beviltiška savanaudė esu. Noriu jo sau, tik sau. Bet toks jau yra tas godumo jausmas. Jis smogia iš visų jėgų, kai įsileidi į savo gyvenimą kažką nuostabaus ir suvoki, jog visa tai yra skirta ne tik tau vienam. Arba apskritai nera skirta. Likimas? Eina jis velniop.

Kelios dešimtys dienų būtuoju laiku. Man net nespėjus susivokti jis užmovė man žiedą ir paskelbė, jog nuo šiol esame susižadėję. Užrištomis akimis mes rūkėme savo jausmus po visų, dabar jau, deja, bereikšmių, pažadų. Aš patikėti negalėjau, o jis- lyg niekur nieko. Norėjau, kad jis surašytų visus tuos žodžius ant mano rankų, kad niekuomet nepamirščiau.

Anądien ropštėsi pro mano kambario langą, nutraukė užuolaidas ir liepė parodyti, kaip stipriai jį myliu. Dar niekuomet nebuvo taip keista, dar niekuomet nesijaučiaut taip išnaudota. “Don‘t stop. Go, go.” Mano rankos vis dar kvepia juo. Žiūriu į jį ir bandau įtikinti save, koks jis man nereikšmingas, koks niekam tikęs, kaip siaubingai jis manimi pasinaudojo. Liūdniausia, kad nepaisant visko aš vis dar šypsausi jam saldžiausia šypsena, kad tik jis nepamirštų.

~~Jos~~ Ji meldžiasi už mane. Tik ji viena vis dar tiki, kad aš tokia visa pilna vilčių ir galimybių. Ir kodėl, kodėl atrodo, kad tik ją vieną skaudinčiau labiausiai, jei žinotų? Akys nemato-širdies neskauda. O dabar, sudraskytom rankom, supjaustytom kojom, jaučiuosi nusikaltusi visiems.

Dieve, dieve, kuom aš pavirtau.. Nežinau ką padaryčiau, kad tik viskas būtų gerai. Jei tik galėčiau vėl atsukti laiką atgal. Bet niekas niekada jau nebebus taip gerai, kaip buvo, ar galėjo būti. Kasdien bunku vis labiau. Vienas paskui kitą slenka blėstantys šešėliai “I can smell your fear, you know.” Turiu dar kelias dešimtis dienų sugrąžinti viską į savo vietas. Ar surasti naująsias savo paikoms baimėms ir beviltiškiems norams. Kažką daryti. O kas paskui? Nieko, visiškai nieko.

2010-10-11T03:20:00.006+03:00

Jau daugybę valandų vėluoja. Negrįš? O aš laukiu. Mačiau tik pro langą, paryčiais išeinantį, nes jis iš tų, kurie nepabudina dėl atsisveikinimo. Bet kas aš jam tokia, kad nurodinėčiau.
Manęs nori net ne vienas, o aš įsikibusi nagais į tą, kuris man primena kažką, jau seniausiai išblėsusį atminty. O kiek gi kartų jau kartojau neleiskit man rinktis, nes rinktis man reiškia klysti. Ar šįkart vėl verksiu lipniomis tarsi sirupas ašaromis?

Kaip neapsakomai baisu ir liūdna, kai pagaunu save tose trumputėse akimirkose, galvojant, jog abu mirę mano vyrai iš tiesų vis dar gyvi. Nors širdį išsiplėšk, vistiek nepadės. Ir kaip man nebijot, kad taip ir liksiu viena. I gabalėlius suskilinėsiu. Dar vieną, eilinį kartą.

"-It's so obvious that you don't love yourself anymore. Put your mask back on and get inside but only for this time. Fight for him if you really care."

Prižadėjai įspėt mane iš anksto, jei ketinsi skaudint. O dabar sugrįšk.
Sugrįšk, po velnių. Grįšk.

2010-10-01T18:55:00.005+03:00

Aš vis nepavargstu.
Patinku jiems tol, kol jie supranta, kad iš tiesų aš visiškai neturiu ką jiems pasiūlyti. Butų juokinga jei nebūtų graudu.
Susipjaustau kojas, visaip kaip Ievos stirnos, o tada apima begalinė nostalgija.
Rūkau kiek tik galiu, o iš tiesų noriu jį turėti kiek įmanoma arčiau savęs. Negalima. Negalima, nes esu paika durnelė.

Jis šypsosi kitoms ir aš pavydžiu, nors elgiuosi taip pat. Dievaži. Nebegaliu žiūrėt blaivom akim, tada užsipilu jas ir vistiek negaliu. Ir kas tada? Ar verta? Kiek aš galiu savęs taip nekęsti?
Prakeikta vokietė, užsienietė irgi mat. Gaus daugiau "taškų" ir aš liksiu nuošaly. Jis nueina, o aš nusiviliu. Eilinį fucking kartą. O kam rūpi? Kam po velnių turi rūpėti? Apsisukčiau ir nueičiau šalin, bet koks skirtumas?
Baisu man ir negaliu pasitikėt. Negaliu, net užsipylusi akis visom baisybėm.

-It has nothing to do with us,-jis sako. -And no one can help me. I'm gonna drink until I won't be able to see or walk. And no one, not even you can help me. Tada, be jokio atsiprašymo, nueina.
Pasiveju. Ir vėl.

2010-03-16T01:01:00.002+02:00

Tik nustok, mergaite, nustok taip skandint akis, nes baisu, baisu ir liūdna į tave žiūrėti veidrody. Kableliai, kableliai, eilutės, kableliai. Džo, dabar tu nieko neturi, tik veriantį žvilgsni, žirgą ant riešo ir tuos keistus tave persekiojančius ženklus. Kada nors pasakosi istorijas be jokių užuolankų apie tai, kaip tavęs nemyli jūra ir juoksies, juoksies.. Stačia galva neri į ją, nors žinai, kad neverta. Iš kur toks atsidavimas?

Susirištum plaukus kaspinu, bet kur tau..

Nusipieštum ašaras.

Tavo pirštais teka klevų sirupas.

2010-01-05T06:41:00.002+02:00

Gyvenu baltuose newlook'o maišuose ir miegu svetimose lovose. Prirūkyti namai, gelėtos suknelės ir trupučiai ašarų. Nei daug nei mažai- pusmetis ir aš vėl grįšiu į save. O dabar tereikia pabėgti iš apkalbų lizdo ir pamiršti svetimą vyrą, kurio akyse vis dar 'I really want to make love to you'. Su kiekvienu apkabinimu prisirišdavau vis labiau, bet apmaudas ir pyktis daro savo. 'I didn't'- vis kartoju, o jis tik žiūri nustebusiom akim ir apsimeta, kad nesupranta. Kad neprikelti visko, kas buvo. Tam, kad nesuteikti man/sau/mums daugiau vilčių.

Pabėgti. Pamiršti. Dingti iš to prakeikto viešbučio.

I didn't.
I didn't.
I didn't.

I don't remember if I did.

2009-12-20T04:38:00.000+02:00

„Laiko nėra, todėl ir negali jo turėti“- vis prisimenu. Bet aš noriu jį turėti, laikyti tvirtai sugniaužtą kumščiuose ir prisiekinėti, kad daugiau jo nepaleisiu. Tačiau dabar gyvenu erdvėje, kur prisiminimai tirpsta kaip sniegas, kurio čia tikriausiai ir nebepamatysiu.

Juokingiausia, kad išvažiuodama prisiekinėjau nebeįsivelsianti į jokias neaiškias istorijas, o dabar manęs jau klausia „Kaip tavo vyras?“. O vyras juk ne mano, po velnių. „Atsiras jausmai ir verksi“. Bet aš juk netyčia taip... Sunku patikėti, bet šįkart iš tiesų esu nepakaltinama. Kita vertus, pati leidau susukti sau galvą, nes niekas manęs dar taip nenorėjo.

Kiek gi mums metų? Bet galiausiai, ar tai svarbu?
O kas tada kaltas, jei visi vyrai mano kelyje, su kuriais svetingai dalinuosi paklodėmis, pasirodo esą tiesiog paklydėliai?

„Tu nepasikeisi, tokia paika ir liksi. Išdalinsi save svetimiems vyrams po truputėlį. Ir kas gi kaltas, kad tu tokia gera esi?“. Bet nuosprendžio nepasirašau, juk gyvenu prie jūros. Leisiu sau išplaukti, jei tik reikės. Būti Lolita juk jau nebegaliu.

Prisiminimai iš beprasmių faktų skyriaus.

2009-08-29T00:47:00.004+03:00

Savo vertikaliojoje istorijoje brauksiu brūkšnį tam, kad fantastiškų sapnų prieglobstį paversčiau realiu, lyg atkėlus iš ketvirtojo matavimo. Rašysiu jums ilgiausias odes, nepaisant to, kad vėliau jos taps paprastais atvirukais, prisigėrusiais atšalusių jausmų ir išblukusių prisiminimų.

Man vis dar atrodo, kad vieną rytą tiesiog nubusiu ir abu mano vyrai bus gyvi, o viso šito niekada nebus atsitikę. Bet mirtis tarsi žodžiai, kurių niekas nebeatsiims atgal. Man nesvarbu, kad jie mirę, tiesiog aš vis dar tuom netikiu.

Kiek anksčiau būčiau prašiusi už mane pasimelsti, bet dabar, kol klaidžiosiu granito mieste su vienu vienutėliu savo lagaminuku, tiesiog pasakokit man apie laiką taip, kaip tik jūs pasakojat. Na, kad jo visai, visai nėra ir panašiai.

Atsakymai slypi ne jūroje, o kelyje.

2009-07-28T04:41:00.002+03:00

Man atrodo aš pamiršau, kaip reikia rašalu užpildyti tarpus tarp eilučių. Tačiau net neabejoju, kad į knygas surašysiu prisiminimus, kartu su pažadais, neištesėtais pačiai sau. Bet iki rašymo man dar reikia išmokti atskirti mirusius nuo gyvųjų taip, kaip ir krintančias žvaigždes nuo satelitų, o jūsų akyse pamatyti horizontus.

Kol kas galiu tik dėkoti. Ir atsiprašyti.

2009-07-28T04:10:00.003+03:00

Kokios jūsų moterys keistos! Na ir atiduokite joms jūras, kartu su laivais ir bangomis. Nes net jūs nežinosite tikrųjų jų tikslų ir ketinimų. O jos tikriausiai paslapčiomis vadins save raganomis ir tuo didžiuosis. Tuštybių tuštybė ir vieša paslaptis.

2009-07-24T04:59:00.001+03:00

Dangus šįryt raudonas ir pilkas, ir mėlynas. O aš žiūrėsiu aukštyn, kol sušalsiu.

2009-06-16T00:06:00.004+03:00

-Visi skaičiuoja lašelius lašalinėje. Tai vienintelis būdas atitrūkti.

Mačiau, kaip jis skaičiavo. Akimirką skaičiavau kartu. Jaučiuosi siaubingai kalta, kad nesupratau nieko, ką jis bandė pasakyti. Aš tik raudu, o paraudusios akys man puikiai tinka.
Senelį vakar ištiko insultas. Ir, nepaisant to, kad aš viską suprantu, man neapsakomai liūdna.

2009-05-18T00:11:00.002+03:00

Dar niekada taip nemylėjau pavasario kaip šiandien. Nors nebėra jau to nuostabaus jaudulio, o ilgesys plūduriuoja tvenkinyje prie apleistos koplyčios, mūsų namuose ne veltui kvepia pakalnutėmis. Tik aš vis noriu galvoti apie tai, ką prisiminsiu. Senuosius traukinius- labiausiai.
Vis stengiuosi grąžinti save į senuosius įvaizdžius ir iki koktaus tobulumo aukštinti senuosius autoritetus, bet nebeišeina. Kažkaip viskas nebe-taip. Iš mano perspektyvos aplinka yra nušviesta kišeniniais žibintuvėliais.
Dabar labiausiai noriu įkvėpti visus beržų ir klevų lapus ir leisti vėjui plaikstyti mano nebe-tokius-raudonus plaukus. Dar truputį pabūti akimirkose, apkabinti jas ir nepaleisti- kad neužmirščiau. Nes viskas lekia, keičiasi, ištirpsta...

Kas nutiko Ralfui?

2009-05-06T23:42:00.005+03:00

Aš norėčiau, kad mes abi būtume vėjais. Aš tikriausiai būčiau pietryčių vėjas, o tu- šiaurės vakarų. Arba nebūtum. Kaip kad dabar- neesi. Bet aš vistiek noriu tavęs ilgėtis, nors žinau, kad nėra mums ateities. Nes su kiekvienu bučiniu laiko lieka vis mažiau. Užsipildamos akis mes viską tik dar labiau pagreitinam. O aš laikiau tavo rankas, bet buvau per toli. Tos prarajos, mažytės prarajos.
Labiausiai bijau atsisveikinti, nes dar ne laikas.
Stebėdavau žvilgsnius, kad prisiminčiau paskutinįjį. Ir keikiau tave, nes norėjau, kad būtum tų keiksmų verta. Aš norėjau tavęs, bet tyčia nesistengiau.

Mes neskaitysime titrų, nes aš norėsiu paklausti, o tu neatsakysi. Kas iš tiesų nutiko?

2009-04-29T23:23:00.010+03:00

Atimkit iš manęs norą miegoti ir leiskit apžiūrėti Mėjos rankas.
Bet, vis dėlto, juokingiausia, kai pagalvoji, kad blogiau jau negali būti ir tada tiesiog būna. O mintyse kartoju "šok, šok taip, kad negalėtum sustoti".
Sekmadienį buvo Arvydo mirties metinės. Trys šimtai kažkiek dienų. O atrodo, kad trigubai tiek. Ilgesį ir apmaudą balinu peroksidu ir uždažau raudonai. Visai kaip anksčiau. Bet sąžinės neužčiaupsi, neužkiši jokiais pažadais.
Prieš du metus, maždaug šią dieną rašiau: "jei mokėčiau, gročiau dabar liūdnai liūdnai...". Dabar jau moku.

p.s. Vėl gavau dovanų atvirukų su gėlėmis. Ar prisimeni bijūnus po mūsų būsimais langais? Pri-si-me-ni?

2008-03-03T06:04:00.003+02:00

01.07 Aš rašau ir rašau. Ir man nereikia valandų...

02.04 Autobusuose prie manęs prisėda keistos moterys baltais perukais. Kalbina. Už nugaros- du vaikinai. Kalbasi kažką apie "raudona-juoda", straipsnius kažkokius... Vienas ypač atkakliai įtikinėja antrąjį, jog šis geria per daug kavos ir esą tai kenkia. O man tap norisi atsisukti ir pasakyti, jog kavą gerti yra gerai, ypač rytais, balkone. Bet neatsisuku. Jaučiu, kaip kyla temperatūra ir ima ašaroti akys. Susikoncentruoju į savo atspindį lange ir mano lūpos atrodo raudonos raudonos...

02.25 Jie tyli ir tyli. Paskui dar šiek tiek patyli. O vėliau- dar truputį.
"-Negaliu priprasti, kad tavo plaukai rudi. Tu man vis dar tokia raudona."
Raudona raudona raudona... Nežinau, kas svarbiau: ar plaukų spalva, ar pats faktas?

02.26 Mes geriame vyną. Pusiau sausą, pusiau saldų... Tokį, koks puikiai tinka vidutinybėms. Tokį, kokį vidutinybės ir turėtų gerti.

2008-01-27T11:43:00.003+02:00

01.08 Graudu ir juokinga. Neriuosi iš kailio dėl savo antrarūšio objektyvumo.

01.10 Rašei, kad nepamesčiau savo Pasaulio. O man atrodo, kad Pasaulis pametė mane.
Jei tik butų įmanoma, gyvenčiau VelvetSkin gyvenimuose ir tapčiau vienu iš jos kontūrų, ribų ar šešėlių. O ji taip ir liktų Balta Baltų Lapų Mergaite. Jeigu pirmi kartai įskaudina, ar įmanoma sužinoti, ar antri neįskaudins dar labiau? O treti? Nes aš labai noriu žinoti. Šito žinojimo man reikia net labiau negu oro. Ypač dabar, kai po dviejų savaičių pertraukos vėl ėmiau mąstyti (a la).

01.16 Aš myliu ją savaip, nes man patinka taip mylėti.
Vis dar jaučiuosi per anksti patyrusi Gyvenimą. Nebemoku būti paprasta ir/ar normali (tarkim, kad normalumas išvis egzistuoja). Apmaudu, bet gal taip ir turėtų būti. Gal nieko tokio, jei daugiau laiko praleidžiu svetimuose Pasauliuose, gyvendama svetimus Gyvenimus. Iš dalies mėgstu savo gyvenimą, persmelktą liūdesio, nostalgijos, sentimentų ir širdį veriančio ilgesio. Kai bijojau savo ateities, turėjau žmogų, kuris savąją ateitį niekino. Aš nebijau, bet vis dar gyvenu perdėtai dramatiškai ir nusiviliu sužinojusi, kad neteisingai vartoju žodį "patetiška". Tačiau dar šimtus kartų skaitysiu J.Ivanauskaitę ir rašysiu laiškus, kurie niekad nebus išsiųsti, panelei V.S.

01.17 Vis dar mėgstu juodos spalvos dramatizmą ir kūrybinę daiktų netvarką. Jaučiuosi paskendusi tarp daugybės spalvotų lapų. Nuolat galvoju apie Ją. Negaliu Jos nemylėti.

01.19 Mano absurdiškų pastangų būti tolerantiška pasėkmė yra tai, kad neturiu svarios nuomonės apie nieką.

01.21 Kažkada bandžiau prisijaukinti idėją, jog arbata tėra purvinas vanduo. Idėja puiki, tačiau man su ja nesiseka iki šiol. Vis rašau kažką, ketindama vėliau išplėtoti mintį, bet nėra jokio entuziazmo. Nė trupučio.

01.23 Pamėgau sentimentais ir liūdesiu persmelkto gyvenimo idėją. Bet vistiek noriu būti reikalinga. Liūdna taip, tarsi iš nevilties imčiau vėl kaltinti save. O laisvė man reiškia galimybę liūdėti neribotą laiką. Žinau, nenormalu. Tarkim.

Ir kas iš to, jei galiausiai vistiek lieku nepatenkinta? Rašau isteriškai neįskaitomu braižu, kad paskui pati neįskaityčiau gėdingai naivių rašliavų. Skęstu savo kosmosuose ir dažnai nebejaučiu ribos. O jie vis dažniau ir dažniau klausia, ka galvoju.

Rytais man vis dar patinka šiek tiek paklajoti ir pasiblaškyti, tik gaila, kad viena dabar. Viena ar vieniša? Ankščiau taip klausdavau. Viena, nes Viena. Nes taip reikia, nes taip turi būti? Gal. Viena, nes nereikalinga, nes pakeičiama? Nezinau, kodėl. Galbūt Viena, nes tk taip galiu iki tobulybės idealizuoti savo Liūdesi? "Linkusi į meilės godas"- taip kažkas pasakė. Kokia čia gali būti meilė? Man aukščiausiai visko yra... prisirišimas? Priklausomybė? Taip. Labiausiai trokštu būti reikalinga. Nebūtinai mylima. Neįsivaizduoju, kad kažkas mane mylėtų. "Mylėtų". Tikriausiai net nepatikėčiau. Juk aš netikiu tuo, kas man sakoma. Ypač, kai sakomi geri dalykai. "Nepasitikėjimas savimi"- konstatuoja jie. "Nė velnio!"- sušukčiau, jei tikrai manyčiau, jog jie klysta.
Nė velnio jie neklysta. Nepsitikėjimas savimi tikriausiai matomas mano akyse, tiksliau išsiplėtusiuose vyzdžiuose. Reikia mažinti dozes. Reikia. Žinau.

Bet aš vistiek pasineriu savo kosmosuose ir manęs net nebaugina tvyranti tyla. Dreba rankos. Prieš porą dienų vėl skaudėjo širdį. "Tu dar tokia jauna..."- ji nustebo.

Perdėtai emocionali. Norisi padaryti kažką. Nusikirpti plaukus nebeleidžia logiškas mąstymas.
01.24 Galėčiau atiduoti viską žmogui, kuris su manimi išties kalbėtųsi.

2007-10-26T22:38:00.003+03:00

Aš maniau, kad pasaulis turi priklausyti mums.

2007-04-04T01:01:00.002+03:00

Velniškai džiaugiuosi matydama Arvydą (kartą per savaitę. Arba du.) ir po tuputėlį bandau atgaivinti smegenis iš komos.

2007-03-20T21:12:00.001+02:00

O aš grįžtu į namus, atsiduodančius cigaretėmis ir vynu. Neskaičiuoju dienų. Skaičiuoju minutes, prirašytus lapus ir išgertos kavos puodelius, Dar skaičiuoju randus, kol jie išnyksta.

Ryte

2006-11-01T21:31:00.001+02:00

Kelios skystos garbanėlės. Jas tučtuojau ištaršo vėjas ir į užtinusias akis pripučia smėlio.
Apsimetu užsieniete. 8val ryto kankinu susiraukusius praeivius laužyta anglų kalba klausinėdama "kur rasti metro?".
Visa naktį kankino nemiga... Jei ir toliau taip lėtai važiuosim, nusmigsiu kamnors ant kelių

2006-10-11T07:32:00.002+03:00

Naktį bus debesuota su pragiedruliais.