Wednesday, April 29, 2009

Atimkit iš manęs norą miegoti ir leiskit apžiūrėti Mėjos rankas.
Bet, vis dėlto, juokingiausia, kai pagalvoji, kad blogiau jau negali būti ir tada tiesiog būna. O mintyse kartoju "šok, šok taip, kad negalėtum sustoti".
Sekmadienį buvo Arvydo mirties metinės. Trys šimtai kažkiek dienų. O atrodo, kad trigubai tiek. Ilgesį ir apmaudą balinu peroksidu ir uždažau raudonai. Visai kaip anksčiau. Bet sąžinės neužčiaupsi, neužkiši jokiais pažadais.
Prieš du metus, maždaug šią dieną rašiau: "jei mokėčiau, gročiau dabar liūdnai liūdnai...". Dabar jau moku.

p.s. Vėl gavau dovanų atvirukų su gėlėmis. Ar prisimeni bijūnus po mūsų būsimais langais? Pri-si-me-ni?