Kokios jūsų moterys keistos! Na ir atiduokite joms jūras, kartu su laivais ir bangomis. Nes net jūs nežinosite tikrųjų jų tikslų ir ketinimų. O jos tikriausiai paslapčiomis vadins save raganomis ir tuo didžiuosis. Tuštybių tuštybė ir vieša paslaptis.

Kas nutiko Ralfui?

Aš norėčiau, kad mes abi būtume vėjais. Aš tikriausiai būčiau pietryčių vėjas, o tu- šiaurės vakarų. Arba nebūtum. Kaip kad dabar- neesi. Bet aš vistiek noriu tavęs ilgėtis, nors žinau, kad nėra mums ateities. Nes su kiekvienu bučiniu laiko lieka vis mažiau. Užsipildamos akis mes viską tik dar labiau pagreitinam. O aš laikiau tavo rankas, bet buvau per toli. Tos prarajos, mažytės prarajos.
Labiausiai bijau atsisveikinti, nes dar ne laikas.
Stebėdavau žvilgsnius, kad prisiminčiau paskutinįjį. Ir keikiau tave, nes norėjau, kad būtum tų keiksmų verta. Aš norėjau tavęs, bet tyčia nesistengiau.

Mes neskaitysime titrų, nes aš norėsiu paklausti, o tu neatsakysi. Kas iš tiesų nutiko?

Atimkit iš manęs norą miegoti ir leiskit apžiūrėti Mėjos rankas.
Bet, vis dėlto, juokingiausia, kai pagalvoji, kad blogiau jau negali būti ir tada tiesiog būna. O mintyse kartoju "šok, šok taip, kad negalėtum sustoti".
Sekmadienį buvo Arvydo mirties metinės. Trys šimtai kažkiek dienų. O atrodo, kad trigubai tiek. Ilgesį ir apmaudą balinu peroksidu ir uždažau raudonai. Visai kaip anksčiau. Bet sąžinės neužčiaupsi, neužkiši jokiais pažadais.
Prieš du metus, maždaug šią dieną rašiau: "jei mokėčiau, gročiau dabar liūdnai liūdnai...". Dabar jau moku.

p.s. Vėl gavau dovanų atvirukų su gėlėmis. Ar prisimeni bijūnus po mūsų būsimais langais? Pri-si-me-ni?

01.07 Aš rašau ir rašau. Ir man nereikia valandų...

02.04 Autobusuose prie manęs prisėda keistos moterys baltais perukais. Kalbina. Už nugaros- du vaikinai. Kalbasi kažką apie "raudona-juoda", straipsnius kažkokius... Vienas ypač atkakliai įtikinėja antrąjį, jog šis geria per daug kavos ir esą tai kenkia. O man tap norisi atsisukti ir pasakyti, jog kavą gerti yra gerai, ypač rytais, balkone. Bet neatsisuku. Jaučiu, kaip kyla temperatūra ir ima ašaroti akys. Susikoncentruoju į savo atspindį lange ir mano lūpos atrodo raudonos raudonos...

02.25 Jie tyli ir tyli. Paskui dar šiek tiek patyli. O vėliau- dar truputį.
"-Negaliu priprasti, kad tavo plaukai rudi. Tu man vis dar tokia raudona."
Raudona raudona raudona... Nežinau, kas svarbiau: ar plaukų spalva, ar pats faktas?

02.26 Mes geriame vyną. Pusiau sausą, pusiau saldų... Tokį, koks puikiai tinka vidutinybėms. Tokį, kokį vidutinybės ir turėtų gerti.

01.08 Graudu ir juokinga. Neriuosi iš kailio dėl savo antrarūšio objektyvumo.

01.10 Rašei, kad nepamesčiau savo Pasaulio. O man atrodo, kad Pasaulis pametė mane.
Jei tik butų įmanoma, gyvenčiau VelvetSkin gyvenimuose ir tapčiau vienu iš jos kontūrų, ribų ar šešėlių. O ji taip ir liktų Balta Baltų Lapų Mergaite. Jeigu pirmi kartai įskaudina, ar įmanoma sužinoti, ar antri neįskaudins dar labiau? O treti? Nes aš labai noriu žinoti. Šito žinojimo man reikia net labiau negu oro. Ypač dabar, kai po dviejų savaičių pertraukos vėl ėmiau mąstyti (a la).

01.16 Aš myliu ją savaip, nes man patinka taip mylėti.
Vis dar jaučiuosi per anksti patyrusi Gyvenimą. Nebemoku būti paprasta ir/ar normali (tarkim, kad normalumas išvis egzistuoja). Apmaudu, bet gal taip ir turėtų būti. Gal nieko tokio, jei daugiau laiko praleidžiu svetimuose Pasauliuose, gyvendama svetimus Gyvenimus. Iš dalies mėgstu savo gyvenimą, persmelktą liūdesio, nostalgijos, sentimentų ir širdį veriančio ilgesio. Kai bijojau savo ateities, turėjau žmogų, kuris savąją ateitį niekino. Aš nebijau, bet vis dar gyvenu perdėtai dramatiškai ir nusiviliu sužinojusi, kad neteisingai vartoju žodį "patetiška". Tačiau dar šimtus kartų skaitysiu J.Ivanauskaitę ir rašysiu laiškus, kurie niekad nebus išsiųsti, panelei V.S.

01.17 Vis dar mėgstu juodos spalvos dramatizmą ir kūrybinę daiktų netvarką. Jaučiuosi paskendusi tarp daugybės spalvotų lapų. Nuolat galvoju apie Ją. Negaliu Jos nemylėti.

01.19 Mano absurdiškų pastangų būti tolerantiška pasėkmė yra tai, kad neturiu svarios nuomonės apie nieką.

01.21 Kažkada bandžiau prisijaukinti idėją, jog arbata tėra purvinas vanduo. Idėja puiki, tačiau man su ja nesiseka iki šiol. Vis rašau kažką, ketindama vėliau išplėtoti mintį, bet nėra jokio entuziazmo. Nė trupučio.

01.23 Pamėgau sentimentais ir liūdesiu persmelkto gyvenimo idėją. Bet vistiek noriu būti reikalinga. Liūdna taip, tarsi iš nevilties imčiau vėl kaltinti save. O laisvė man reiškia galimybę liūdėti neribotą laiką. Žinau, nenormalu. Tarkim.

Ir kas iš to, jei galiausiai vistiek lieku nepatenkinta? Rašau isteriškai neįskaitomu braižu, kad paskui pati neįskaityčiau gėdingai naivių rašliavų. Skęstu savo kosmosuose ir dažnai nebejaučiu ribos. O jie vis dažniau ir dažniau klausia, ka galvoju.

Rytais man vis dar patinka šiek tiek paklajoti ir pasiblaškyti, tik gaila, kad viena dabar. Viena ar vieniša? Ankščiau taip klausdavau. Viena, nes Viena. Nes taip reikia, nes taip turi būti? Gal. Viena, nes nereikalinga, nes pakeičiama? Nezinau, kodėl. Galbūt Viena, nes tk taip galiu iki tobulybės idealizuoti savo Liūdesi? "Linkusi į meilės godas"- taip kažkas pasakė. Kokia čia gali būti meilė? Man aukščiausiai visko yra... prisirišimas? Priklausomybė? Taip. Labiausiai trokštu būti reikalinga. Nebūtinai mylima. Neįsivaizduoju, kad kažkas mane mylėtų. "Mylėtų". Tikriausiai net nepatikėčiau. Juk aš netikiu tuo, kas man sakoma. Ypač, kai sakomi geri dalykai. "Nepasitikėjimas savimi"- konstatuoja jie. "Nė velnio!"- sušukčiau, jei tikrai manyčiau, jog jie klysta.
Nė velnio jie neklysta. Nepsitikėjimas savimi tikriausiai matomas mano akyse, tiksliau išsiplėtusiuose vyzdžiuose. Reikia mažinti dozes. Reikia. Žinau.

Bet aš vistiek pasineriu savo kosmosuose ir manęs net nebaugina tvyranti tyla. Dreba rankos. Prieš porą dienų vėl skaudėjo širdį. "Tu dar tokia jauna..."- ji nustebo.

Perdėtai emocionali. Norisi padaryti kažką. Nusikirpti plaukus nebeleidžia logiškas mąstymas.
01.24 Galėčiau atiduoti viską žmogui, kuris su manimi išties kalbėtųsi.

Aš maniau, kad pasaulis turi priklausyti mums.

Velniškai džiaugiuosi matydama Arvydą (kartą per savaitę. Arba du.) ir po tuputėlį bandau atgaivinti smegenis iš komos.

O aš grįžtu į namus, atsiduodančius cigaretėmis ir vynu. Neskaičiuoju dienų. Skaičiuoju minutes, prirašytus lapus ir išgertos kavos puodelius, Dar skaičiuoju randus, kol jie išnyksta.

Ryte

Kelios skystos garbanėlės. Jas tučtuojau ištaršo vėjas ir į užtinusias akis pripučia smėlio.
Apsimetu užsieniete. 8val ryto kankinu susiraukusius praeivius laužyta anglų kalba klausinėdama "kur rasti metro?".
Visa naktį kankino nemiga... Jei ir toliau taip lėtai važiuosim, nusmigsiu kamnors ant kelių

Naktį bus debesuota su pragiedruliais.